 |
Įvaikinimo procedūrų organizavimas Lietuvoje
Konstitucijos 38-39 straipsniuose įtvirtina, kad šeima yra visuomenės ir valstybės pagrindas, todėl valstybė įsipareigoja globoti šeimą, kuri augina vaikus. Ši Konstitucijoje įtvirtinta nuostata reiškia, kad auginanti vaikus šeima yra laikoma svarbiausiu visuomenės elementu.
Įregistruota vaiko kilmė sukelia visas Civiliniame kodekse ir kituose įstatymuose nustatytas tėvų ir vaikų tarpusavio teises ir pareigas. Įvaikintą vaiką ir įvaikintojus sieja tokios pačios teisės ir pareigos kaip vaiką bei jo biologinius tėvus.Įvaikinimas, neturėdamas biologinio pradmens, yra tam tikras juridinis veiksmas (faktas), kai vaikas ir įvaikintojai įgyja vaikui bei biologiniams tėvams būdingas ir įstatyme įtvirtintas teises ir pareigas. Be to, po šios procedūros baigiasi visos įstatyme nustatytos vaiką ir jo biologinius tėvus siejančios teisės ir pareigos.
Jungtinių Tautų Vaiko teisių konvencijos preambulėje pabrėžiama, jog vaikas gali visapusiškai ir deramai bręsti tik augdamas šeimoje, jausdamas laimę, meilę ir supratimą. Minėtos konvencijos 22 straipsnio 3 dalyje taip pat nurodoma, kad laikinai ar visam laikui netekęs savo šeimos aplinkos, vaikas turi gauti alternatyvią priežiūrą, kuria laikomas ir įvaikinimas.
Iki 2001 m. liepos 1 d. įvaikinimą reglamentavo Santuokos ir šeimos kodekso nuostatos ir Įvaikinimo apskaitos Lietuvos Respublikoje tvarka (patvirtinta 1995 m. spalio 16 d. Vyriausybės nutarimu Nr.1344), kuri galioja ir šiuo metu tiek, kiek neprieštarauja Civiliniam kodeksui.
Nuo 2001 m. liepos 1 d. įsigaliojęs Civilinis kodeksas nustatė daug naujų įvaikinimui būtinų sąlygų, iš kurių svarbiausios ir labiausiai įtakojusios įvaikinimo procedūrų vykdymą buvo šios:
1) įvaikinamo vaiko tėvų rašytinis sutikimas, kad vaikas būtų įvaikintas, patvirtintas teismo (Civilinio kodekso 3.212 str. 1 d.);
2) jei įvaikinamas vaikas turi įstatymų tvarka paskirtą globėją (rūpintoją), reikalaujamas globėjo (rūpintojo) rašytinis sutikimas, patvirtintas teismo (Civilinio kodekso 3.212 str. 2 d.);
3) reikalavimas atlikti būsimųjų įtėvių pasirengimo įvaikinti įvertinimą ir paruošti atitinkamą išvadą dėl įvaikintojų tinkamumo tapti įtėviais (Civilinio kodekso 3.217 str.);
4) nustatyta įvaikintojų amžiaus riba iki 50 metų, kai vyresni asmenys gali įvaikinti tik išimtiniais atvejais (Civilinio kodekso 3.210 str. 1 d.); taip pat išimtiniais atvejais leidžiama įvaikinti nesusituokusiam asmeniui;
5) įvaikintojais gali būti pilnamečiai abiejų lyčių asmenys (Civilinio kodekso 3.210 str. 1 d.)
6) užsienio valstybės piliečiai gali pretenduoti įvaikinti vaiką tik jei per šešis mėnesius nuo vaiko įrašymo į galimų įvaikinti sąrašą nėra Lietuvos Respublikos piliečių prašymų įvaikinti ar globoti vaiką (Civilinio kodekso 3.224 str. 2 d.).
Atkreiptinas dėmesys, kad Civilinis kodeksas nenustato įvaikinimo panaikinimo pagrindų, tuo dar labiau apsaugodamas įvaikinto vaiko teises. Pagal Civilinio kodekso 3.227 straipsnio 2 dalį įvaikintojai nuo teismo sprendimo įvaikinti įsiteisėjimo dienos neturi teisės prašyti, kad įvaikinimas būtų panaikintas kaip tai buvo nustatyta Santuokos ir šeimos kodekse.
Tas pats kodekso straipsnis nustato, kad įvaikinimu panaikinamos tėvų ir vaikų pagal kilmę, jų giminaičių tarpusavio asmeninės ir turtinės teisės ir pareigos, o įtėviams bei jų giminaičiams ir įvaikiams bei jų palikuonims sukuriamos tarpusavio asmeninės ir turtinės teisės ir pareigos kaip giminaičiams pagal kilmę.
Svarbų vaidmenį įvaikinimo organizavime ir šios srities koordinavime atlieka Įvaikinimo tarnyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau Įvaikinimo tarnyba). Pagrindinis dėmesys organizuojant Įvaikinimo tarnybos veiklą buvo skiriamas įvaikinimo skatinimui Lietuvoje, rajonų, miestų Vaikų teisių apsaugos tarnybų veiklos įvaikinimo srityje koordinavimui ir bendradarbiavimo skatinimui, tarptautinio įvaikinimo organizavimui.
Išskiriami du įvaikinimo aspektai: pirma, patenkinti vyro ir moters troškimą sukurti visavertę šeimą - išauginti šeimoje vaikų ar papildyti šeimą ir, antra, sudaryti sąlygas vaikui augti saugiai, apsuptam meilės, laimės būti išaugintam ir parengtam savarankiškai gyventi visuomenėje. Svarbiausiais čia laikomi vaiko interesai.
Vaiko interesų akivaizdžiai neatitinka įvaikinimas, kurio tikslas yra ne išauginti vaiką šeimoje ir parengti jį savarankiškai gyventi visuomenėje, bet gauti materialiosios ar moralinės naudos ir panašiai.
Visuotinai pripažinta bei Konstitucijoje, tarptautiniuose susitarimuose ir įstatymuose įtvirtinta pagrindinė vaiko interesų kryptis - augti ir būti auklėjamam šeimoje. Tačiau siekiant įvertinti, ar įvaikinimas atitinka vaiko interesus, nepakanka vien fakto, kad asmenys pasirinko įsivaikinti konkretų vaiką ar vaikas yra Įvaikinimo tarnybos siūlomas įsivaikinti vienai konkrečiai šeimai, kuri yra sulaukusi eilės įvaikinti.
Kad vaikas galėtų deramai augti ir bręsti įvaikintojų šeimoje, labai svarbūs ir psichologiniai būsimų įtėvių ir vaiko ryšiai, kurių pašaliniai stebėtojai gali ir nepastebėti, bet kuriuos gali suprasti ir paaiškinti būsimieji įtėviai ir pats vaikas.
Šiandien, Įvaikinimo tarnyba yra valstybinė įvaikinimo institucija, tvarkanti asmenų, norinčių įvaikinti vaikus, ir galimų įvaikinti vaikų apskaitą, organizuojanti įvaikinimą Lietuvos Respublikos piliečiams ir užsieniečiams Lietuvos Respublikoje, koordinuojanti savivaldybių vaiko teisių apsaugos tarnybų darbą ir ginanti vaiko teises ir teisėtus jo interesus įvaikinimo srityje.
Įvaikinti leidžiama tik Civilinio kodekso 3.209 straipsnyje nurodytus vaikus, t.y. tik tuos vaikus, kurie įrašyti į įvaikinamų vaikų apskaitą (sąrašą), išskyrus atvejus kai įvaikinamas sutuoktinio vaikas arba kai įvaikinamas vaikas, gyvenantis įvaikinto šeimoje.
Įvaikinimo apskaita Lietuvos Respublikoje tvarkoma vadovaujantis Konstitucija, Hagos konvencija ir kitomis Tarptautinėmis sutartimis, Civiliniu kodeksu, Asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymu, kitais Lietuvos Respublikos įstatymais, Seimo priimtais teisės aktais, Prezidento dekretais, Vyriausybės nutarimais, kitais teisės aktais.
Be to, įvaikinti Lietuvos Respublikoje galima tik ne jaunesnius kaip trijų mėnesių vaikus, taip pat negalima įvaikinti savo vaikų, seserų ir brolių. Draudžiama įvaikinti išskiriant seseris ir brolius (įstatymas numato išimtis, kai negalima užtikrinti seserų ir brolių gyvenimo kartu dėl jų sveikatos arba kai dėl įvairių aplinkybių seserys ir broliai jau buvo išskirti ir nėra galimybių užtikrinti jų gyvenimo kartu).
Įvaikinti turi teisę tik asmenys, atitinkantys Civiliniame kodekse, Hagos konvencijoje ir kituose teisės aktuose nustatytus reikalavimus.
Įvaikinimo tarnyba atsako už galimų įvaikinti vaikų ir norinčių įvaikinti Lietuvos Respublikos piliečių ir užsieniečių apskaitą, įstatymų ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka teikia jiems informaciją apie galimus įvaikinti vaikus Lietuvos Respublikoje, atlieka kitus jai priskirtus veiksmus.
Savivaldybių vaiko teisių apsaugos tarnybos Įvaikinimo tarnybai nuolat teikia informaciją apie jų savivaldybės teritorijoje esančius galimus įvaikinti vaikus ir norinčius įvaikinti asmenis, atlieka kitus šioje tvarkoje nustatytus veiksmus, teikia kitokią Įvaikinimo tarnybos paprašytą informaciją. Informaciją apie savivaldybės teritorijoje esančius galimus įvaikinti vaikus Vaiko teisių apsaugos tarnyba turi pranešti Įvaikinimo tarnybai ne vėliau kaip per 15 darbo dienų nuo šios informacijos pasitvirtinimo. Įvaikinimo tarnyba privalo kas pusmetį raštu informuoja įstaigas, kuriose globojami (rūpinami) į galimų įvaikinti vaikų sąrašą įrašyti vaikai, apie tų vaikų įvaikinimo procedūros eigą.
Kiek trunka įvaikinimo procesas?
Nuo prašymo savivaldybės vaikų teisių apsaugos tarnybai pateikimo datos visas įvaikinimo procesas gali trukti nuo 3 (trijų) iki 6 (šešerių) mėnesių. Įvaikinimo procedūrų atlikimo trukmė labai priklauso nuo pačios norinčios įvaikinti šeimos ar asmens aktyvaus dalyvavimo įvaikinimo procese.
Ar Lietuvos Respublikos piliečiai turi galimybę pasirinkti jiems pasiūlytą vaiką?
Lietuvos Respublikos piliečiai turi galimybę pasirinkti vaiką iš Įvaikinimo tarnybos savivaldybės vaikų teisių apsaugos tarnybai pateiktų duomenų apie keletą galimų įvaikinti vaikų. Norintiems įvaikinti siūlomi tik jų pageidavimus atitinkantys vaikai (jei norima įvaikinti vaiką iki 3 metų amžiaus, vyresnis nebus siūlomas), esantys galimų įvaikinti vaikų apskaitoje, nepriklausomai nuo vaiko įrašymo į šią apskaitą datos.
Ar biologiniai vaiko tėvai dalyvauja įvaikinimo byloje?
Ne, biologiniai vaiko tėvai nedalyvauja įvaikinimo byloje. Civilinio proceso kodekso 484 str. numato, kad bylos nagrinėjime dalyvauja pareiškėjai, tai yra būsimieji įtėviai, bei valstybinės įvaikinimo institucijos ir vaikų teisių apsaugos tarnybos darbuotojai. Įvaikinamo vaiko biologiniai tėvai procese nedalyvauja ir jie neturi teisės sužinoti, kas įvaikino jų vaiką.
Ar norėdami įvaikinti vaiką Lietuvos Respublikos piliečiai turi laukti eilėje?
Ne, norėdami įvaikinti vaiką Lietuvos Respublikos piliečiai neturi laukti eilėje. Šiuo metu galimų įvaikinti vaikų apskaitoje yra daugiau vaikų, negu Lietuvos Respublikos piliečių, norinčių įvaikinti vaiką, todėl atsižvelgiant į šeimos pageidavimus įvaikinamas vaikas gali būti pasiūlytas iš karto po to, kai šeima yra įrašoma į norinčiųjų įvaikinti apskaitą.
Kam reikalingas įtėvių pasirengimo įvaikinti patikrinimas?
Įtėvių patikrinimas atliekamas norint ištirti ir įvertinti įvaikintojų gyvenimo sąlygas, socialinę aplinką, psichologinę būklę, gebėjimą būti įtėviais, galinčiais suteikti įvaikintam vaikui saugią aplinką ir užtikrinti pilnavertį vystymąsi. Šio patikrinimo metu būsimiesiems įtėviams taip pat turi būti suteikta visa reikalinga informacija, kuri padėtų apsispręsti, ar įvaikinimas yra tinkamiausias būdas patenkinti jų tėviškus jausmus, ir priimti galutinį sprendimą. Sveikatos apsaugos ministro ir Socialinės apsaugos ir darbo ministrės įsakyme Dėl medicininių kontraindikacijų, kuriomis esant asmenys negali būti įvaikintojai pateikta asmenų sąrašas, kurie negali būti įvaikintojai, kuomet serga lėtiniu alkoholizmu, narkomanija (nesant stabilios remisijos), psichikos ligomis, žmogaus imunodeficito viruso (ŽIV) liga , plaučių tuberkuliozė , kai išskiriamos tuberkuliozės mikrobakterijos, lėtiniu inkstų nepakankamumu, kai reikalinga dializė, alzheimerio liga , huntingtono liga, šoninė amiotrofinė sklerozė, epilepsija su psichikos ir asmenybės pakitimais, daugiasisteme degeneracija, onkologine III, IV stadijos liga.
Kai vaikas įvaikinamas, kokie dokumentai turi būti pakeisti ir kur reikia kreiptis?
Įvaikinimas registruojamas remiantis teismo sprendimu dėl įvaikinimo Civilinės metrikacijos įstaigoje, įregistravusioje vaiko gimimą. Registruojant įvaikinimą, įvaikintojai Civilinės metrikacijos įstaigai privalo pateikti vaiko gimimo liudijimą, teismo sprendimą dėl įvaikinimo bei savo pasus.
Registruojant įvaikinimą, įrašomas civilinės būklės akto įrašo papildymo, pakeitimo įrašas, kuriuo pakeičiami duomenys apie vaiką ir jo tėvus. Pakeitus atitinkamus duomenis įvaikio gimimo įraše, išduodamas naujas vaiko gimimo liudijimas. Įregistravus įvaikinimą, į įtėvių pasus įrašomi duomenys apie įvaikį.
Informacija apie galimus įvaikinti vaikus Įvaikinimo tarnyba, gavusi iš vaiko teisių apsaugos tarnybų informaciją apie piliečių atsisakymus įvaikinti arba globoti (rūpinti) pasiūlytą vaiką, praėjus 6 mėnesiams nuo vaiko įrašymo į galimų įvaikinti vaikų sąrašą, nusprendžia, ar tarptautinis įvaikinimas labiausiai atitinka vaiko interesus Įvaikinimo tarnyba, nusprendusi, kad tarptautinis įvaikinimas labiausiai atitinka vaiko interesus, informuoja apie tokį vaiką Lietuvos Respublikos piliečius, nuolat gyvenančius užsienyje, ir užsieniečius, atsižvelgdama į jų prašymuose pateiktus pageidavimus, vaiko auklėjimo paveldimumą, etninę kilmę, religinę ir kultūrinę priklausomybę ir gimtąją kalbą, taip pat ar valstybė, į kurią vaikas įvaikinamas, atitinka Hagos konvencijos reikalavimus.
Jeigu vaiko duomenys atitinka kelių Lietuvos Respublikos piliečių, nuolat gyvenančių užsienyje, ar užsieniečių pageidavimus, informacija apie vaiką pateikiama eilės tvarka pagal jų įrašymo į norinčių įvaikinti Lietuvos Respublikos piliečių, nuolat gyvenančių užsienyje, ir užsieniečių sąrašą datą. Įvaikinimo tarnyba parengia informacinį raštą apie vaiką ir pateikia jį Lietuvos Respublikos piliečiams, nuolat gyvenantiems užsienyje, ir užsieniečiams arba juos atstovaujančiai centrinei institucijai arba jos akredituotai įstaigai.
Įvaikinimo tarnyba veikia kaip centrinė valdžios institucija pagal 1993 metų Hagos konvencija dėl vaikų apsaugos ir bendradarbiavimo tarptautinio įvaikinimo srityje. Vadovaujantis Hagos konvencijos nuostatomis, Įvaikinimo tarnyba turi užtikrinti, kad organizuojant tarptautinį įvaikinima, būtų laikomasi šios konvencijos reikalavimų.
Siekdama stiprinti vaikų apsaugą ir įgyvendinti Hagos konvencijos uždavinius, Įvaikinimo tarnyba bendradarbiauja su užsienio valstybių centrinėmis valdžios ir akredituotomis įvaikinimo institucijomis ir keičiasi informacija apie Hagos konvencijos nuostatų įgyvendinimą, taip pat renka iš šių institucijų grįžtamąją informaciją apie užsienio valstybių piliečių įvaikintų vaikų iš Lietuvos ugdymo ir gyvenimo sąlygas.
